a b c d e f g h i j k l m n o p q r s t u v w x y z 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 #

letra de ruduo 秋 - stygle

kartais tvirčiausiam medyje ir lapų nebelieka
mažas paukštelis ten nutūpęs kreipiasi į dievą
žiūri į dangų - prašo, kad sparnus nupieštų
šildo žiemos vakarą ten tarp šviesų miesto
nori, kad kas paliestu, ne tik vėjai ir lietūs
ir neprašys žemėlapio lig ten žemės žadėtos
jis atiduos tau viską, kad jaustusi mylėtas
pasiims ir tavo liūdesėį jam nepaliks vietos…
tavo šypsenos gėlėtos
žinai, tai mano dienos – citrina ir mėtos
dažnai jaučiuosi miręs, bet niekad nugalėtas
gyvenimas – tai žemėj įšalo ramus baletas
ir tavo akys – švyturys fregatai
tavo netikras atvaizdas atšalusioj arbatoj
ruduo man sakė, kad pasibaigs sunkūs etapai
kada nukrisim dviese, lyg tie raudoni lapai
augę ant vienišo klevo
norėjau kelt rankas į saulę, bet pritrūko kvapo
pritrūko lapų, rašyt, kokio jinai kvapo
po vandeniu kvėpuoju, lyg požemy gulag’ų
kas iš tavęs ir tavo duobėto tako
jei tau rytojaus rytas tyliai prasmės neteko
lipdyt save iš po lėto vienspalvių mozaikų
bet laikui bėgant tyla su vėtra susitaiko
nors ginklas taiko, viltis niekad nedingus
regiu pavasarį sapne kukliai veidus laimingus
neieškoki man dingus rugsėjo paskutinę
norėjau pamatyti mišką ir dangaus mėlynę
prabėgo dienos ir liko apleista smelynė
ir mes užaugom, širdis pavirto geležinė
norėjau perduot žinią, palikt po savim žymę
jaučiausi lyg knyga po šienu knygnešio vežime
nebylūs, užkimę, akli daugiausiai regi
ir aš tarp jų abiejų, likimas toks, na ką gi
kitam gyvenime apvogs didžiausią vagį
apgaus melagį, tai žmogų būti doru ragink
mane sudegink, lyg laiškus meilės skaudžios
nes netelpu į žemę, nesutilpsiu aš į juos
laukiu dienos, kai lietūs nustos pylę
be tavo rankų šilumos randai vis neužgija

sakyki man, kur ta mergaitė su senu žibintu
numiręs paukštis aš, jos balsas atgaivintų
prikeltų saulę, kad šviestų bent jau pro tarpelį
laukiu trobelėj, stebiu mėnulį pro langelį…

- stygle

letras aleatórias

MAIS ACESSADOS